Mūsų komanda

Esu „Boružėlių pievos“ viena iš pirmųjų kolektyvo narių. Nuo mokyklos laikų žinojau, kad noriu dirbti su vaikais. Visada buvau apsupta mažųjų vaikučių. Mane žavėjo jų nuoširdumas, žingeidumas, noras vis kažką naujo sužinoti, išmokti.

Dirbdama darželyje, matau ir jaučiu, kokie  visi  vaikai skirtingi. Jie man kaip nauja knyga, kurią skaitau ir noriu skaityti dar ir dar. Man suteikta galimybė vaikučius supažindinti su juos supančia aplinka, vertybėmis, su jiems nematytais ir negirdėtais dalykais.

Aš pati nuolat augu ir tobulėju, domiuosi naujovėmis, kad galėčiau vis kažką naujo  pasiūlyti mažiesiems. O paskui kartu eksperimentuoti, atrasti, pažinti ir stebėti jų akis, susidomėjimą.

Labai gera  apkabinti vaikus ir matyti nuoširdžias jų  šypsenas, girdėti kai  man sako ,,pasiilgau“, ,,myliu tave“. Tokioms akimirkomis jaučiuosi įvertinta ir esanti ten, kur turiu būti.

Dar mokykloje svajojau tapti darželio auklėtoja ir savo gyvenimą sieti su ikimokykliniu ugdymu. Bet baigus mokykla gyvenimas mane nuvedė į socialinio darbo studijas, po baigtų studijų netikėtai atsirado galimybė siekti savo svajonės. Dabar tobulinu savo gebėjimus ir žinias studijuodama pedagogika.

Man vaikučiai teikia didelį džiaugsmą, dirbdama viduje jaučiu laimę ir šilumą, kurią skleidžia vaikai. Visada malonu stebėti, kaip vaikai šypsosi, juokiasi ir suprasti, kad prie viso to prisidedu ir aš. Vaikų nuoširdumas, gebėjimas skleisti didele meile kitiems mane ir pačia moko savo širdyje auginti nuoširdumą ir meile aplinkiniams.  

Pedagogika mano gyvenime atsirado tarsi iš giedro dangaus. Siejau savo ateitį su psichologija, norėjau padėti žmonėms, tačiau gyvenimas mane nubloškė kitu keliu, kuriame  atradau vaikus ir…save. Dabar kyla klausimas: ar aš jiems, ar jie man padeda gyventi? Vaikai savo judrumu, žingeidumu ir žaismingumu neleidžia man sustoti vietoje, skatina tobulėti, iš naujo moko to, ką pamirštame suaugę.

Nors neįmanoma  grįžti į savo vaikystę, būdama su vaikais, aš kartais ten nuklystu ir vėl tampu vaiku, kuris gali nuoširdžiai reikšti savo jausmus ir mintis. Dabar jau  neįsivaizduoju savo gyvenimo be mažųjų mokytojų. Viliuosi, kad ir jie manyje mato savo mokytoją, kad savo pavyzdingu elgesiu ir gera širdimi ugdau juos laimingais žmonėmis.

Esu Deimantė – muzikos edukatorė, nuolatos besimokanti, visada kūrybiniame procese, stebinti ir siekianti atliepti šiuolaikinio vaiko poreikius.

Manau, kad mano, kaip muzikos mokytojos, misija yra, pirmiausia, ugdyti meilę muzikai. Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų muzikuotų ir kad tas mokymosi procesas jiems būtų malonus.

Savo darbe remiuosi patirtiniu ugdymu. Man labai svarbu įtraukti vaikus į muzikavimą per žaidimą, tyrinėjimą, šokį ar mėgstamą veiklą.  Muzikos mokytoja dirbu jau keturioliktus metus. Manau, pirmiausia, mokytojas- svarbus kaip žmogus, asmenybė, o tik vėliau kaip muzikos profesionalas, specialistas. Man itin svarbus žmogiškas santykis: pagarba vaikui, pagarba žmogui. Mokytojo darbas yra atskiras menas, tam reikia didelės kantrybės, empatijos ir didelės širdies. Vaikai šiuo atveju yra geriausi vertintojai.

Pastebiu, kad 3-6 metų vaikų pasaulis yra apskritai fenomenalus dėl beribės fantazijos gelmių, laisvumo, nuoširdaus bendravimo. Kas turbūt mane labiausiai ir žavi šiame darbe. Tai yra tas raktas, kodėl aš esu čia. Tikiu, kad muzika išgelbės pasaulį!

Su vaikais esu jau daug metų.  Neįsivaizduoju savęs kitame darbe. O savo darbo net darbu nepavadinčiau ir nenorėčiau vadinti… Tai yra draugystė, bendradarbiavimas. Mano pasirinktas kelias yra nuostabus tuo, kad su kiekvienu vaiku aš patenku į tą įdomų, nepakartojamą laikotarpį- vaikystę. Matau pasaulį vaiko akimis. Būnu nematoma, kai vaikas žaidžia, suteikiu  laisvės, kai jos trūksta, atsirandu šalia, kai reikia mano pagalbos ir palaikymo. Girdėti vaikus, jų poreikius, norus, bet kartu ir priminti  apie jų pareigas, atsakomybę- tai  kasdieninė mano užduotis. Bendrauju ir bendradarbiauju su tėvais. Žinau, kad visi tėveliai nori, kad šalia jų vaiko būtų rūpestinga ir šilta auklėtoja.

Vaikai susižavi labai greitai, bet išlaikyti jų meilę ir pasitikėjimą nėra lengva. Vaikų neapgausi. Kartą prarastą vaiko pasitikėjimą atgauti labai sudėtinga. Auklėtoja turi būti tas žmogus, kuris sugeba išlaikyti  vaiko meilę ir draugystę. Buvimas su vaikais suteikia galimybę parodyti pačias geriausias žmogiškąsias savybes.

Ateina toks laikas, kai jaunas žmogus turi pasirinkti profesiją ir keliauti su ja  gyvenimo keliu. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkimą padariau ne aš, o profesija pasirinko mane. Man visada patiko būti su vaikais, bendrauti su jais, tačiau, būdama mokykoje, dar negalvojau apie mokytojos darbą. Labai džiaugiuosi, kad įstojus į universitetą, kažkas lyg į ausį pašnabždėjo, jog turėčiau keliauti link pedagogikos… Taip ir padariau. Studijuodama lingvistiką, atradau vietos ir ikimokykliniam bei priešmokykliniam ugdymui. Mokslams einant į pabaigą, jau svajojau apie  darželį, kuriame kiekvieną dieną manęs lauktų laimingi vaikai- mūsų vaikai.

Labai džiaugiuosi turėdama galimybę kiekvieną dieną dirbti ir kurti, bendrauti ir patirti. Niekada nepamiršiu, kai  2015 m. mums su mama kilo nuostabi mintis- įkurti darželį, kuriame kiekvienas vaikas jaustųsi laimingas ir mylimas. Ir mums tai pavyko!

Aš- Roberta. Esu baigusi J. Vienožinskio menų fakultete dailės pedagogiką ir VPU įgijusi dailės mokytojos kvalifikaciją. Nors turiu galimybę dirbti su vyresniais vaikais,  didžiausias malonumas, o tuo pačiu ir iššūkis- dirbti su mažaisiais kūrėjais. Jų fantazija yra beribė, tad ir pati galiu augti ir tobulėti. Kiekviena diena yra pilna spalvų ir šypsenų. Noriu perteikti spalvų pasaulį, kuriame jie jaustų magiją ir ramybę širdelėse. Tai ir laikau savo misija.  Į darželį einu lyg į antruosius namus, kur manęs laukia mažieji draugai. Būtent draugai, o ne auklėtiniai!

Kiekviena diena- tai nauji nuotykiai ir potyriai visiems. Vaikų juokas, šypsenos, išdaigos, fantazija-  tik keletas dalykų, kurie daro šį darbą „kreizi“  ir įjungia vidinį vaiką, norintį kartu kurti, fantazuoti ir atrasti. Stengiuosi būti vaikams vyresniąja drauge, kuria  galima pasitikėti, kuriai galima pasipasakoti, kuri, jei reikės, nuramins ir paguos, su kuria būna linksma ir šilta kaip namie.